Sunku pasakyti, kaip reaguotų užsieniečiai, pamatę, kaip spalio pabaigoje paminklai Vilniuje, kapinėse, yra apstatyti degančiomis gražiomis žvakėmis. Žmonės itin mėgsta patraukti į kapavietes ir ten arba prisiminti savo artimuosius, uždegti jų garbei žvakę, arba ateiti tik dėl grožio. Psichologai dažnai prabyla apie tai, kad Amerikoje, kur nėra tokių laidojimo tradicijų, žmonės labai dažnai kenčia nuo depresijos ir kitokių psichologinių sutrikimų, atsiradusių tik dėl to, kad per greitai yra pamirštamas numirėlis. Mūsų krašte įprasta daryti 3 – 1 dienų atsisveikinimo šermenis, ir tik po to leisti sau palaidoti artimojo lavoną. Dažniausiai paminklai Vilniuje bei kitų miestų kapinėse yra dedami metinių proga, o iki to laiko pastatomas koks nors medinis kryžius. Kapai lankomi esant kokioms nors sukaktis ar šiaip, kada norima. Žinoma, per Vėlines labai daug žmonių, praktiškai visi, ateina į kapus. Klausiame sutiktų žmonių, kodėl jie ateina, kokius kapus aplanko.

Laima, dirba pradinių klasių mokytoja

Moteris sako, kad šiose kapinėse nėra palaidota jos artimųjų, bet ji ateina pasižiūrėti, kaip atrodo kapai, jai labai patinka tokia pramoga. „Visada turėjau įprotį lankyti artimųjų kapus, kol gyvenau savo gimtinėje. Ten buvo palaidoti ir seneliai, ir tetos. Eidavome visa šeima aplankyti, uždegti žvakutę. Taip pat, kai buvau paauglė, su klasiokais, draugais, mielai eidavome į tas vietas nuveikti ką nors smagaus. Mums būdavo gražu pasivaikščioti per kapus, o per Vėlines ten apskritai galėdavo būti skiriami ir pasimatymai visokiausi – juk kiekvienas mielai norėjo papulti į tokią romantišką aplinką. Gal ir dabar dėl tų išlikusių praeities sentimentų, kaip ta paauglė, einu į kapines per šventes ir mėgaujuosi vaizdu, kurį man suteikia apsilankymai“, – sako moteris.

Petras, pensininkas

Ponas Petras prisimena, kad jam ir seniau, ir dabar kapų lankymas būdavo tiesiog tokia pareiga, kurią privalėdavo atlikti, tačiau kuria ir labai nesimėgaudavo. „Tiesiog žinau, kad reikia, ir viskas. Juk ir mane kažkada taip pat užkas į žemes, norėčiau, kad ir ant mano kapo kažkas atneštų gėlių, žvakę uždegtų. Iš tiesų šiais laikais jau yra labai geri paminklai visur statomi. Toki, su kuriais tu išvis neturėsi vargo. Ten būna pastatomas toks granito luitas, nei tą žemę paskui reikia ravėti, nei kažkokias ten žoles kapstyti ar lapus grėbti“, – pastebi ponas Petras. Šiandien jis yra nusiteikęs aplankyti keturis kapus.